BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pinigai už studijas- moteriškai

Davė jau Dievas laimę dar šiemet pabūt studente, tai ne, damn, būtina buvo tais metais, kai Fall-Winter Fashion shows pristatė nuodėmės vertą kašmyrinukų kolekciją, niekaip nenuspresti- duosim studentėms nemokamą mokslą ar neduosim. O tai didelis ačiū, mielas Monkevičiau, minėsiu aš Jus kasdieniniam shopinge dar iki studijų metų galo.


Žinok dabar, moteriške, išlaidaut ar taupytis.


Asmeninė protesto akcija - “Monkevičiui- NE, kašmyro nertiniams- TAIP”


 


ECh..

Rodyk draugams

Nukvailėjimas 2.

Ir nors atostogos kol kas jaučiasi (tiksliau matosi) tik neprižiūrėtoj namų aplinkoj:


 




Dienų dienas klausysiu Amy Winehouse ir skaitysiu tai, ką noriu skaityti. Ir tikrai žinau, nė velnio nebus tai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai…Skaitysiu poeziją. Lengvą, iki šleikštumo romantišką. Ir dar seną gerą “Kauno architektūrą”, nes ir šį miestą reikėtų prisijaukinti.Kepsiu obuolių pyragą brangiajam, kad negirdėčiau nė burbt apie netvarką namuose.


Dabartinis mano nukvailėjimas- kulinarija. Jis beabejo laikinas, bet kaip didžiuojuos savimi, kad pagaliau laiptinėj kvepia maistu..Ir tai toli gražu ne iš kaimynų buto.heh :) Mamukas, aišku, ilgai juokės, kai skolinaus čenakines ir mikserį, o paskui visą vakarą telefonas netilo. Namiškiai tikslinos ar nieko nesudeginau. Savaime suprantama, juk pirmam kurse skambinau mamai paklausti kaip kietai išvirt kiaušinį:))Toks pagerėjimas vos per kelis metelius. Neįtikėtina :))

Rodyk draugams

Hollyvudine karta

Taigi, eilinis vakaras filologinių skaitalų. Esu beveik pasiruošusi ryt kulniuot pas dėstytoją- daugiau to mėšlo į save negrūsiu… Dvidešimto amžiaus homoseksualistinė literatūra. Supraskit teisingai, homofobija nesergu. Bet atleiskit man, turiu gailėti visų engiamo Kafkos, kuriam aplink vaizduojas amžinas despotizmas. A, tiesa dar Waildas su savo super duper išpūstom vertybėm, bet jo taip pat niekas nemylėjo.


Vienintelis Džoisas rašė teisingai: …noris tik sėdėti ir dūsaut. Tylėti apie nieką. Ir, kad gera būtų. ..


Ar bent jau kažką panašaus…beveik ir nepamenu. Bet man irgi norėtųs, kad gera būtų. Nors dabar toks metas.. Na toks, kai nieko jau nesitiki. Žinot, būna laikas kai tikiesi, kad kažkas dar ateis. Taip. Su visais trenksmais ir riksmais. Kitas laikas būna, kai trenksmai nurimsta ir viskas ritas žemyn. Tada galima savęs gailėtis..ir tai nėra taip jau nuobodu. O mano laikas toks, kokio apskritai nerandu nei vienoj knygoj…Toks lyg kažkas, kas turėtų ateiti, lyg ir atėjo, o paskui suprato, kad pataikė šiek tiek ne tuo adresu.


Labai blogai nėra ir nebus jau. Visada viskas bus normalu. Ir mane tas “normalu” , iš esmės žudo labiausiai.


Viso to pasekoje…aš pradėjau gerbti šiuolaikinės animacijos kūrėjus… ir dabar tai skambės gal visai ne į temą (blink blink), bet tuose mano vaikystės filmukuose, kur žmonių santykiai buvo vaizduojami kaip labai geri ar labai blogi, kažkur pražioplinėjo tuos, kurie būna tiesiog normalūs.


Dabar lyg ir reikėtų kažką daryti, bet imi žmogus ir susitaikai…žmonės gatvėje man sako, kad tik viena mano akis švyti. Suprask, būna žmogui gera, sakoma akyse tai atsispindi. O mano normalu tada turėtų apsiriboti tik viena akimi, viena ausimi, koja viena…


O iš tiesų tai gal niekas nemato. Per ilgą laiką supranti, kad galima dūsauti kartu, bet kiekvienas sau..ir niekas to nepastebės, gal net ir patys dūsautojai. Kaip sakoma, Hollyvudine karta- vaidyba gali viską.

Rodyk draugams

Betkokia

Ir jūs visi kaip šunys einat pas mane pranešti kokia aceit bloga esu. Mano durų kilimėlis jūsų pakęsti negali. Ir visa ta informacija, kurią nešate jau po minutės kaip sakai išvarva iš galvos. Nežinau tik pro kur. O man ir nerūpi. Visa kita taip pat. Nieko nebegirdžiu- švintant batelių pakulnėmis įsisuku į šlapią grindinį, troleibusų ūžesio ir praeivių šnairavimo susukta lyg į vatą tik judu gatvėmis. Taip greitai viskas. Kvėpuoti nespėju. Tokiame pasaulyje save apgyvendinau. Nauji namai, kurie gal tik močiutei mano nepatiktų, nes ji mokė, kad gyventi reikia neskubant- kiekvieną gurkšnį išjausti, kiekvieną sutiktą lyg miltus prasijoti. Nesamonės.


Neturiu laiko.


Aš gi bloga. Žmones kaip katinus už uodegų tampau. Ir visame šitame yra savo pliusų. Aš nieko nekaltinu. kas aš tokia ,kad teisčiau. Mano nuodėmių sąrašas ne viename lape jau gelsta. Pati tokią save sukūriau. Aš tik naktim kartais meldžiuos, kad atsirastų žmogus, kuriam ryžto užtektų tą gerąją pusę iškrapštyti arba sugalvoti iš naujo. Taigi, reikėtų dar ir kūribingumo. Turbūt daugiau nei gali tilpti žmoguje. Nepasakyčiau, kad dabar esu laiminga. Nesikankinu, nesiskaudinu. Labai kažin tik ar čia ta laimė.


 

Rodyk draugams

Reality Show


Kiekvieną vakarą jausmas lyg tyčiom kas įgrūdo į kažkokį sumautą  “reality show“.  Taip ir palieka sakydamas- laiko tau iki septynių ryto. Kažkaip turi ir pamiegoti. Arba nebūtinai. Aš savo laiko šeimininke, o avys, kurias miego paribiui reikėtų skaičiuoti, čia jau seniai nebeateina. Čia išdegę laukai, mano sieloje nebėra ko ėsti. Mintys loja garsiau nei kaimynų šuo. Beje, dažniausiai ant manęs..ir niekas daugiau negirdi (ačiū Diev)..negirdi ir kaip duše varva vanduo..ir turėtų varvėti ant manęs, bet aš nebežinau kada turėjau ten nueiti ir nebežinau kieno turėčiau prašyti nuvesti. Aš juk vaikštanti. Dabar tai panašiau į šliaužimą, bet vis tiek..  Dar nežinau ar tokia saugi reality pritinka prie tokios palaidos manęs. Jausmas toks veik mano protas su realybe visgi kažkur prasilenkė. Galimas daiktas aš žinau tikslias datas, kurios visada mano vaizduotėje apsireiškia elektroninių kampuotų skaičių pavidalu. Panašūs būna ant laikrodinių bombų. Tik pas mane niekas nesprogsta. Pas mane  tiksi. tik/tak/tik/tak. Kai neplaka mano išlepinta širdis, tas tiksėjimas palaiko šiokį tokį foną. Čia tau ne koks Šopenas, bet vis šis tas. Juk iki septynių ryto taip niekas ir neateina. Sąmoningai suvokiu, kad nėra net durų. Mano sienos jau senokai virto aklinomis užsklandomis. Ir iš dalies smagu. O iš dalies meluoju. O dar iš kitos pusės mano laikas iki septynių jau dalinamas iš dviejų. Su matematika man sunku, bet jei į išdegusius laukus vėl grįžtų avys, prisiekiu, išmokčiau jas ir dauginti , ir dalinti. O ryte, po septynių, nutiltų lojimas, o gal net anksčiau, nes mane sąžinė drasko tik iš vidaus. Ir labai tyliai. Ir labai nepelnytai. Tiek laiko buvo duota, tiek baltų lapų užrašams, o ten tik juodi plėmai. Nieko daugiau neparašei. O dabar jau nenuostabu, kad sudegė žvakės. Vienintelė. Ir ta mano. O tamsoje net ir tu beraštis.


 Dabar visai ir nesvarbu.


Girdžiu kaip ateina. Dar prabėgom išprašysiu tave. Nemėgstu užsibūnančių svečių.

Rodyk draugams

Iš praeitų

Šiemet keitėsi miestai ir veidai. Jie keičias turbūt visada, tik dabar viska vyko neįtikėtinai greitai. Sakykim, namų aš nebeturiu. Į vaikystės miestą dar grįžtu su šypsena, nes ten turėklai paupy, kuriuose raktu išraižytas mano vardas, stadionas, kuriame gėriau pirmąjį alų. Ir kitavertus, viskas jau svetima- nebėra jau erškėtrožių krūmų prie mokyklos, kur bėgdavom užtraukt dūmo ir veidai neatpažįstami- nauji žmonės suaugo. Dabar mūsų suoleliai parke jau rezervuoti kitiems. Ir man visai neskauda, nes dabar jau metai, kai permainas renku kitur. Šiemet daug kas išėjo, kai kuriuos paleidau pati..Dar kiti prašėsi atgal. Tai buvo sugrįžimų ir neileistųjų metai. Šiemet turėjau daug paskaitų, nemelavau sakydama, kad laiko neturiu, bet geriausią paskaitą gavau iš gyvenimo. Sužinojau ką reiškia gyventi dėl savęs, ir, nepatikėsit, pritaikiau praktiškai. Tada save vadinau sušikta egoiste, o kiti žadėjo, kad tokia jautruole be meilės ilgai neišgyvens. Stereotipus sulaužiau.  Tai buvo metai nesikankinimų, metai kai dažniausiai girdimas komplimentas buvo –O tu stipri… Tiesa, šiemet dar supratau, kad jausmų nepaprašyti, o tų, kurie atėjo savaime priimti taip ir nesugebėjau. Niekada ir neapsimetinėjau- aš stereotipinė moteris- tiesa, tą suprantu tik tada, kai draugų ratelyje kažkas ištaria tą banalų žodį, tuomet suskausta, bet tai juk labai trumpam.Dar gurkšnis kavos ir pasimiršta. Iš dalies šiemet aš tą gavau.Nepasiėmiau. Pabijojau, kad nemokėsiu atsakyti. Pabijojau, kad kai kuriems žmonėms aš nepakankamai gera, nors puikiai žinau, kad jie rinktis nė negalėjo. Tiesiog taip įvyksta ir tiek. Norėjau gal atsiprašyti už savo šaltį, gal pasakyti kaip gerai suprantu, bet tai ne valerijonas-žodžiai niekada nepadeda…


Bet visai ne apie tai norėjau parašyti.. Tiesiog dvasiškai per metus nepajudėjau iš taško A, todėl dėlioju pliusiukus kitur. Man juk sekasi kitaip . O kitais metais…O ką kitais? Aš… velnias ir vėl tas „aš“….nebenoriu daugiau..

Rodyk draugams

Pradėkim

O man gera.  Ramiu veidu galiu padaryti šį tą, kad tavo kritimas būtų skausmingas. Tiesa, prieš tai turėčiau suteikti daug laimės ir vilčių. Juk krentant iš aukštai skausmas intensyvesnis, tiesa?

Dabar mes žaisim siaubo filmą. Tu būsi tas, kuris pabaigoje miršta.

Smagus tas gyvenimas. Valgai šokoladą, blogas nuotaikas motyvuoji pms’ais, o už kiekvieną nuoskaudą bet kada galima atkeršyti.

Ir kaip aš džiaugiuosi gimusi moterimi. Man netgi nereikia pasiūlyti į snukį, būdų turiu kur kas didesnį arsenalą.

Pradėkim.

Rodyk draugams

paskutinis

- Net šis ruduo su tavim išdidus. Gal ir nelyja todėl. Gal ir nedulka miestas kaip įprastai dulkėdavo. Gal ir užbaigsi jį gražiai. Rudenį, o gal ir visą kitą. Tyliai, pakelta galva, kaip turėtų užbaigti dvasingas žmogus. Tiesiog pakopa aukščiau. Arba kilometru toliau..Su maža nuoskauda, kad reikėjo anksčiau…lyg vėluotum uždaryti duris.

Už šiuos žodžius dar ne kartą pirksiu tau rytinės kavos mažoj krautuvėlėj. Kažko daugiau padaryti lyg ir negalėčiau. Juk buvo tik pokalbis, skubant senamiesčio gatvelėmis, o iš tiesų, tik tiek ir reikėjo. Iki šiol pabaigų aš nemėgau, jas visada vainikuodavo trinktelėjusios durys. Net ir rudens- be jokio susidomėjimo šventinėmis vitrinomis. Ir žmonių- be tikėjimo nauja pradžia.

Tik dabar kitaip. Šalčiu dega žandai, kurių neslėpiu po puspalčio atlapais ir mėlstantys delnai kišenėse . Ruduo toks ir turi būti- su surūdijusiais turėklais, šaltais troleibusais, o vakarais su saule, jau tik kur ne kur, degančia langų stikluose. Nebejausiu jo tokio, koks yra šiandien..Gal balos kitą lapkritį bus panašios- visgi laimė ar skausmas jau bus iš kitur.

Rodyk draugams

Nubobėjimas

Šiandien supratau, kad lietuviški gydytojai tikri burtininkai. Kompiuterinę smegenų tomogramą atlieka minutės tikslumu. Nespėjus liuoktelt ant sovietinės kušetės, išgirstu, kad man tikrai ne migrena. Unikalus pastebėjimas. O dar skundžias, kad lėšų sveikatos apsaugai,matai, per mažai…Jei akies tikslumu nustatinėjame diagnozes, imu įsivaizduot, kaip atliekamos apendicito operacijos. Pacientas operacinėj, gydytojas, tuo tarpu, geria kavą ir mintimis traukią tą velnio išperą apendicitą lauk. Smagumėlis. Sukikenu.

Jau po minutėlės suprantu, kad kikent tai gal ir nereikejo. Rankose siuntimas pas psichologą. Bandysim sėkmę čia. Mano nelaimei pasitaiko moteris. Velnias, kaip nemėgstu pokalbių su moterimis. Jos visada įžvelgia daugiau nei penkiasdešimt meilės ir dar tuziną neapykantos porūšių. Pakankamai Cosmopolitano prisiskaitai. Visiskas šūdas.

Aš paklausiu kodėl nemiegu. Tada ji kitais žodžiais to paties paklausia manęs. Skundžiuosi apetito stoka ir pervargimu, o po penkių minučių išgirstu, kad man derėtų sveikiau maitintis ir susirasti daugiau naudingos veiklos. Galų gale gaunu patarimą išsimiegoti. Pakalbėjus apie galvos skausmus, paaiškėja, kad galvos man neskauda. Rodos, kol nukulniavau nuo pediatro kabineto, kokius cielus šešis metrus, mano galva ėmė ir pagijo. Eina sau…!!!!! Dar gaunu krūvą patarimų, esą man reikia turėti artimą žmogų, kuris manim rūpintųsi [ eisiu ryt ieškot tokio, dar neišsirinkau Laisvės alėjoj ar Akropoly šniukštinėt geriau apsimoka], dar kažką murmėjo apie jausmus, saugumą.Na šitoj pokalbio fazėj girdėjau tik bla..bla..bla .Paistalai.                                           

Visa esmė, kad man reikia kalbėtis.                                                                         Tą ir padarau. Su vyrais. Mano problemų jie išklauso, šį sykį, suprasdami kaip viskas rimta,pokalbio metu beveik neriaugėjo. Niekas nieko nepatarinėja- nuperka alaus. Jų pasaulyje viskas paprasta. Jei skauda galvą geriamas citramonas, jei palieka mergina- surandamos cielos dvi, jei įsimylima….na, taip nebūna.

Žodžiu, jų supratimo ribose aš normali. Kaip moteris. Su laikinais nubobejimais.

Rodyk draugams

Pastangos

Bet aš netikiu atsitiktinumais. Jų nėra. Visa, kas nutinka gyvenime, yra tavo paties nulemta. Visas „atsitiktines“ nesėkmes, visas nelemtis, visus džiaugsmus ir katastrofas gimdome mes patys. Kiekvienas fiasko yra nesuvoktų norų išsipildymas, slapta pergalė. Kiekviena mirtis yra savižudybė. [Gavelis]

 

Gavelio “Vilniaus pokerį” surijau per vieną naktį. Gerbiau ir nekenčiau, šlykštėjaus, bet su tokiu pasimėgavimu, kad net saldu darės. Tiesa, tada buvau jauna, dabar veidrodyje save vargiai pažįstu. O idėjos, kurias susirinkau- liko. Jos mano raukšlės, kurios ,sako, byloja apie žmogaus išmintį.       Tą naktį supratau, kad reikia stengtis. Tam, kad tave mylėtų būti nuogu “aš” nepakanka. Ir visai nesvarbu, kad aplinkiniams tai pavyksta lengviau. Aš kovotoja. Ir net jei pastaruoju metu didžiąją laiko dalį užima verksmingi pasikūkčiojimai, nesu iš tų žmonių, kurie nubėgę pas mieląji  psichoterapiautą lieja ten savo skausmą. Aš žinau kuo sergu ir žinau kaip sau padėti. Teoriškai.

 

Mano bėda, kad likimu aš niekada taip ir nepatikėjau. Kol vieną rytą jis neatspardė man užpakalio. Ir pasirodė tada, kad pastangos kartais tiesiog nueina velniop. Kad kažkas tau neskirta, kad ir kaip labai to norėtum. Kad stengtis nė nereikia. Kažkam patiks tavo sarkazmas ir replikos. Kažkas mylės su visomis strazdanomis ant skruostų, su visu netaktiškumu ir išsišokimais. Taip paprastai. Jokio racionalumo. Visai kaip norėjos vaikystėj, bet ne visai taip, kaip norėtųsi dabar. Sakykim, ne iš ten. Bet ne tame esmė.

 

Taigi, brangus Gaveli, buvai neteisus…gražiausi dalykai visada ateina atsitiktinumų pavidalu, ne visada laiku,dažniausiai net ne iš tų žmonių, iš kurių lauki, bet su milžiniška jėga. Netgi magiškai ,sakykim. Rodos,žmogus beldžiasi ne tam, kad būtų įleistas, o tam, kad suprastum- kaip ilgai veltui beldeisi tu. Turbūt dabar tinkamiausias laikas nustoti.

 

Rodyk draugams