BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pradėkim

O man gera.  Ramiu veidu galiu padaryti šį tą, kad tavo kritimas būtų skausmingas. Tiesa, prieš tai turėčiau suteikti daug laimės ir vilčių. Juk krentant iš aukštai skausmas intensyvesnis, tiesa?

Dabar mes žaisim siaubo filmą. Tu būsi tas, kuris pabaigoje miršta.

Smagus tas gyvenimas. Valgai šokoladą, blogas nuotaikas motyvuoji pms’ais, o už kiekvieną nuoskaudą bet kada galima atkeršyti.

Ir kaip aš džiaugiuosi gimusi moterimi. Man netgi nereikia pasiūlyti į snukį, būdų turiu kur kas didesnį arsenalą.

Pradėkim.

Rodyk draugams

paskutinis

- Net šis ruduo su tavim išdidus. Gal ir nelyja todėl. Gal ir nedulka miestas kaip įprastai dulkėdavo. Gal ir užbaigsi jį gražiai. Rudenį, o gal ir visą kitą. Tyliai, pakelta galva, kaip turėtų užbaigti dvasingas žmogus. Tiesiog pakopa aukščiau. Arba kilometru toliau..Su maža nuoskauda, kad reikėjo anksčiau…lyg vėluotum uždaryti duris.

Už šiuos žodžius dar ne kartą pirksiu tau rytinės kavos mažoj krautuvėlėj. Kažko daugiau padaryti lyg ir negalėčiau. Juk buvo tik pokalbis, skubant senamiesčio gatvelėmis, o iš tiesų, tik tiek ir reikėjo. Iki šiol pabaigų aš nemėgau, jas visada vainikuodavo trinktelėjusios durys. Net ir rudens- be jokio susidomėjimo šventinėmis vitrinomis. Ir žmonių- be tikėjimo nauja pradžia.

Tik dabar kitaip. Šalčiu dega žandai, kurių neslėpiu po puspalčio atlapais ir mėlstantys delnai kišenėse . Ruduo toks ir turi būti- su surūdijusiais turėklais, šaltais troleibusais, o vakarais su saule, jau tik kur ne kur, degančia langų stikluose. Nebejausiu jo tokio, koks yra šiandien..Gal balos kitą lapkritį bus panašios- visgi laimė ar skausmas jau bus iš kitur.

Rodyk draugams

Nubobėjimas

Šiandien supratau, kad lietuviški gydytojai tikri burtininkai. Kompiuterinę smegenų tomogramą atlieka minutės tikslumu. Nespėjus liuoktelt ant sovietinės kušetės, išgirstu, kad man tikrai ne migrena. Unikalus pastebėjimas. O dar skundžias, kad lėšų sveikatos apsaugai,matai, per mažai…Jei akies tikslumu nustatinėjame diagnozes, imu įsivaizduot, kaip atliekamos apendicito operacijos. Pacientas operacinėj, gydytojas, tuo tarpu, geria kavą ir mintimis traukią tą velnio išperą apendicitą lauk. Smagumėlis. Sukikenu.

Jau po minutėlės suprantu, kad kikent tai gal ir nereikejo. Rankose siuntimas pas psichologą. Bandysim sėkmę čia. Mano nelaimei pasitaiko moteris. Velnias, kaip nemėgstu pokalbių su moterimis. Jos visada įžvelgia daugiau nei penkiasdešimt meilės ir dar tuziną neapykantos porūšių. Pakankamai Cosmopolitano prisiskaitai. Visiskas šūdas.

Aš paklausiu kodėl nemiegu. Tada ji kitais žodžiais to paties paklausia manęs. Skundžiuosi apetito stoka ir pervargimu, o po penkių minučių išgirstu, kad man derėtų sveikiau maitintis ir susirasti daugiau naudingos veiklos. Galų gale gaunu patarimą išsimiegoti. Pakalbėjus apie galvos skausmus, paaiškėja, kad galvos man neskauda. Rodos, kol nukulniavau nuo pediatro kabineto, kokius cielus šešis metrus, mano galva ėmė ir pagijo. Eina sau…!!!!! Dar gaunu krūvą patarimų, esą man reikia turėti artimą žmogų, kuris manim rūpintųsi [ eisiu ryt ieškot tokio, dar neišsirinkau Laisvės alėjoj ar Akropoly šniukštinėt geriau apsimoka], dar kažką murmėjo apie jausmus, saugumą.Na šitoj pokalbio fazėj girdėjau tik bla..bla..bla .Paistalai.                                           

Visa esmė, kad man reikia kalbėtis.                                                                         Tą ir padarau. Su vyrais. Mano problemų jie išklauso, šį sykį, suprasdami kaip viskas rimta,pokalbio metu beveik neriaugėjo. Niekas nieko nepatarinėja- nuperka alaus. Jų pasaulyje viskas paprasta. Jei skauda galvą geriamas citramonas, jei palieka mergina- surandamos cielos dvi, jei įsimylima….na, taip nebūna.

Žodžiu, jų supratimo ribose aš normali. Kaip moteris. Su laikinais nubobejimais.

Rodyk draugams

Pastangos

Bet aš netikiu atsitiktinumais. Jų nėra. Visa, kas nutinka gyvenime, yra tavo paties nulemta. Visas „atsitiktines“ nesėkmes, visas nelemtis, visus džiaugsmus ir katastrofas gimdome mes patys. Kiekvienas fiasko yra nesuvoktų norų išsipildymas, slapta pergalė. Kiekviena mirtis yra savižudybė. [Gavelis]

 

Gavelio “Vilniaus pokerį” surijau per vieną naktį. Gerbiau ir nekenčiau, šlykštėjaus, bet su tokiu pasimėgavimu, kad net saldu darės. Tiesa, tada buvau jauna, dabar veidrodyje save vargiai pažįstu. O idėjos, kurias susirinkau- liko. Jos mano raukšlės, kurios ,sako, byloja apie žmogaus išmintį.       Tą naktį supratau, kad reikia stengtis. Tam, kad tave mylėtų būti nuogu “aš” nepakanka. Ir visai nesvarbu, kad aplinkiniams tai pavyksta lengviau. Aš kovotoja. Ir net jei pastaruoju metu didžiąją laiko dalį užima verksmingi pasikūkčiojimai, nesu iš tų žmonių, kurie nubėgę pas mieląji  psichoterapiautą lieja ten savo skausmą. Aš žinau kuo sergu ir žinau kaip sau padėti. Teoriškai.

 

Mano bėda, kad likimu aš niekada taip ir nepatikėjau. Kol vieną rytą jis neatspardė man užpakalio. Ir pasirodė tada, kad pastangos kartais tiesiog nueina velniop. Kad kažkas tau neskirta, kad ir kaip labai to norėtum. Kad stengtis nė nereikia. Kažkam patiks tavo sarkazmas ir replikos. Kažkas mylės su visomis strazdanomis ant skruostų, su visu netaktiškumu ir išsišokimais. Taip paprastai. Jokio racionalumo. Visai kaip norėjos vaikystėj, bet ne visai taip, kaip norėtųsi dabar. Sakykim, ne iš ten. Bet ne tame esmė.

 

Taigi, brangus Gaveli, buvai neteisus…gražiausi dalykai visada ateina atsitiktinumų pavidalu, ne visada laiku,dažniausiai net ne iš tų žmonių, iš kurių lauki, bet su milžiniška jėga. Netgi magiškai ,sakykim. Rodos,žmogus beldžiasi ne tam, kad būtų įleistas, o tam, kad suprastum- kaip ilgai veltui beldeisi tu. Turbūt dabar tinkamiausias laikas nustoti.

 

Rodyk draugams

Laukti

Paprastai viskas būna netikra. Ypač rudenį.

 Šį kartą raudonais mokasinais stumdau nuorukas pakeliui į koplyčią. Ne, aš netikinti [ nežinau ar verta tuo girtis].. Tik tai tubūt vienintelė vieta, kurioje beveik ir nesvarbu, kas dar vyksta. Regis, žodžiais sunku apsakyti..net ir nereikia..tokias akimirkas norisi tyliai išjausti. Būtent IŠJAUSTI…nes, visa kita, kas man lieka- vienas didelis racionalumas. Matyt per ilgai ieškojau žmonių, kuriuos galėčiau pačiupinėti, tad tai į mano gyvenimą atėjo ne išimties, o normos pavidalu. Koktu.

Ir visgi, už visus fiasko esam atsakingi patys. Visas šaltumas, ko gero, ir yra mano slapta pergalė…Tik šaukti ant savęs jau negaliu. Koks kvailys pjauna šaką, ant kurios tupi pats[S.P.]…Man paprasčiau kaltinti tuos, kurie mano gyvenime, su kuriais kas vakarą geriam arbatą, gardintą irisiniais saldainiais, kurie moko džiaugtis smulkmenomis, patys nesuvokdami, kad šalia jų tos smulkmenos  reiškia jau visai ką kitą. Šiuo atveju nebereiškia nieko.

Kiekviena diena turėtų tapti nežmoniškai genialia, kad bent šiek tiek sudrebintų mano vidinį statiškumą. Negaliu reikalauti tiek daug. Visa tai ,kas išprašyta ir yra netikra. Todėl tyliu, liežuvio galiuku gaudau ašarų karolius apsimesdama kaip viskas yra puiku ir laukiu momento, kai išjautimas ateis savaime.

Gal teisinga knyga, gal nuoširdžiu žmogumi, gal akimirka tokia magiška, jog užgniaužtų kvapą. Kokiu pavidalu jau visai ir nesvarbu.

 

O iš tikrųjų žinau. Tik bijau to žodžio taip skausmingai, kad pasilieku jį neištartą laukti.

Rodyk draugams