BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Betkokia

Ir jūs visi kaip šunys einat pas mane pranešti kokia aceit bloga esu. Mano durų kilimėlis jūsų pakęsti negali. Ir visa ta informacija, kurią nešate jau po minutės kaip sakai išvarva iš galvos. Nežinau tik pro kur. O man ir nerūpi. Visa kita taip pat. Nieko nebegirdžiu- švintant batelių pakulnėmis įsisuku į šlapią grindinį, troleibusų ūžesio ir praeivių šnairavimo susukta lyg į vatą tik judu gatvėmis. Taip greitai viskas. Kvėpuoti nespėju. Tokiame pasaulyje save apgyvendinau. Nauji namai, kurie gal tik močiutei mano nepatiktų, nes ji mokė, kad gyventi reikia neskubant- kiekvieną gurkšnį išjausti, kiekvieną sutiktą lyg miltus prasijoti. Nesamonės.


Neturiu laiko.


Aš gi bloga. Žmones kaip katinus už uodegų tampau. Ir visame šitame yra savo pliusų. Aš nieko nekaltinu. kas aš tokia ,kad teisčiau. Mano nuodėmių sąrašas ne viename lape jau gelsta. Pati tokią save sukūriau. Aš tik naktim kartais meldžiuos, kad atsirastų žmogus, kuriam ryžto užtektų tą gerąją pusę iškrapštyti arba sugalvoti iš naujo. Taigi, reikėtų dar ir kūribingumo. Turbūt daugiau nei gali tilpti žmoguje. Nepasakyčiau, kad dabar esu laiminga. Nesikankinu, nesiskaudinu. Labai kažin tik ar čia ta laimė.


 

Rodyk draugams

Reality Show


Kiekvieną vakarą jausmas lyg tyčiom kas įgrūdo į kažkokį sumautą  “reality show“.  Taip ir palieka sakydamas- laiko tau iki septynių ryto. Kažkaip turi ir pamiegoti. Arba nebūtinai. Aš savo laiko šeimininke, o avys, kurias miego paribiui reikėtų skaičiuoti, čia jau seniai nebeateina. Čia išdegę laukai, mano sieloje nebėra ko ėsti. Mintys loja garsiau nei kaimynų šuo. Beje, dažniausiai ant manęs..ir niekas daugiau negirdi (ačiū Diev)..negirdi ir kaip duše varva vanduo..ir turėtų varvėti ant manęs, bet aš nebežinau kada turėjau ten nueiti ir nebežinau kieno turėčiau prašyti nuvesti. Aš juk vaikštanti. Dabar tai panašiau į šliaužimą, bet vis tiek..  Dar nežinau ar tokia saugi reality pritinka prie tokios palaidos manęs. Jausmas toks veik mano protas su realybe visgi kažkur prasilenkė. Galimas daiktas aš žinau tikslias datas, kurios visada mano vaizduotėje apsireiškia elektroninių kampuotų skaičių pavidalu. Panašūs būna ant laikrodinių bombų. Tik pas mane niekas nesprogsta. Pas mane  tiksi. tik/tak/tik/tak. Kai neplaka mano išlepinta širdis, tas tiksėjimas palaiko šiokį tokį foną. Čia tau ne koks Šopenas, bet vis šis tas. Juk iki septynių ryto taip niekas ir neateina. Sąmoningai suvokiu, kad nėra net durų. Mano sienos jau senokai virto aklinomis užsklandomis. Ir iš dalies smagu. O iš dalies meluoju. O dar iš kitos pusės mano laikas iki septynių jau dalinamas iš dviejų. Su matematika man sunku, bet jei į išdegusius laukus vėl grįžtų avys, prisiekiu, išmokčiau jas ir dauginti , ir dalinti. O ryte, po septynių, nutiltų lojimas, o gal net anksčiau, nes mane sąžinė drasko tik iš vidaus. Ir labai tyliai. Ir labai nepelnytai. Tiek laiko buvo duota, tiek baltų lapų užrašams, o ten tik juodi plėmai. Nieko daugiau neparašei. O dabar jau nenuostabu, kad sudegė žvakės. Vienintelė. Ir ta mano. O tamsoje net ir tu beraštis.


 Dabar visai ir nesvarbu.


Girdžiu kaip ateina. Dar prabėgom išprašysiu tave. Nemėgstu užsibūnančių svečių.

Rodyk draugams

Iš praeitų

Šiemet keitėsi miestai ir veidai. Jie keičias turbūt visada, tik dabar viska vyko neįtikėtinai greitai. Sakykim, namų aš nebeturiu. Į vaikystės miestą dar grįžtu su šypsena, nes ten turėklai paupy, kuriuose raktu išraižytas mano vardas, stadionas, kuriame gėriau pirmąjį alų. Ir kitavertus, viskas jau svetima- nebėra jau erškėtrožių krūmų prie mokyklos, kur bėgdavom užtraukt dūmo ir veidai neatpažįstami- nauji žmonės suaugo. Dabar mūsų suoleliai parke jau rezervuoti kitiems. Ir man visai neskauda, nes dabar jau metai, kai permainas renku kitur. Šiemet daug kas išėjo, kai kuriuos paleidau pati..Dar kiti prašėsi atgal. Tai buvo sugrįžimų ir neileistųjų metai. Šiemet turėjau daug paskaitų, nemelavau sakydama, kad laiko neturiu, bet geriausią paskaitą gavau iš gyvenimo. Sužinojau ką reiškia gyventi dėl savęs, ir, nepatikėsit, pritaikiau praktiškai. Tada save vadinau sušikta egoiste, o kiti žadėjo, kad tokia jautruole be meilės ilgai neišgyvens. Stereotipus sulaužiau.  Tai buvo metai nesikankinimų, metai kai dažniausiai girdimas komplimentas buvo –O tu stipri… Tiesa, šiemet dar supratau, kad jausmų nepaprašyti, o tų, kurie atėjo savaime priimti taip ir nesugebėjau. Niekada ir neapsimetinėjau- aš stereotipinė moteris- tiesa, tą suprantu tik tada, kai draugų ratelyje kažkas ištaria tą banalų žodį, tuomet suskausta, bet tai juk labai trumpam.Dar gurkšnis kavos ir pasimiršta. Iš dalies šiemet aš tą gavau.Nepasiėmiau. Pabijojau, kad nemokėsiu atsakyti. Pabijojau, kad kai kuriems žmonėms aš nepakankamai gera, nors puikiai žinau, kad jie rinktis nė negalėjo. Tiesiog taip įvyksta ir tiek. Norėjau gal atsiprašyti už savo šaltį, gal pasakyti kaip gerai suprantu, bet tai ne valerijonas-žodžiai niekada nepadeda…


Bet visai ne apie tai norėjau parašyti.. Tiesiog dvasiškai per metus nepajudėjau iš taško A, todėl dėlioju pliusiukus kitur. Man juk sekasi kitaip . O kitais metais…O ką kitais? Aš… velnias ir vėl tas „aš“….nebenoriu daugiau..

Rodyk draugams